Nomeda Marčėnaitė išsaugojo vaikystėje gimusią meilę

Gyvename tokiame pažangiame išmaniųjų technologijų amžiuje, kad viskas, rodos, ranka pasiekiama. Turbūt nieko nėra jaukiau nei kvapi arbata ir gera knyga rankose, kurią vis dažniau keičia išmaniosios skaityklės. Menininkė Nomeda Marčėnaitė (53 m.) meilę knygoms pajuto dar vaikystėje ir šios priklausomybės neketina atsisakyti.

Geros nuotaikos nestokojanti moteris šyptelėjo ir sakė, kad prisiminimuose ji sau liko kaip maža didi skaitytoja. „Žinote, daug ką lemia žmogaus smalsumas. Aš perskaičiau visas tėvų bibliotekos knygas, o ji buvo didžiulė! Pradžioje skaičiau vaikiškas knygeles, o vėliau jau viską iš eilės. Mano mama buvo universiteto bibliotekos vedėja, visą laiką šeimoje gerbėme knygas. Iki šiol atsimenu savo pirmą perskaitytą vaikišką knygą, tas vaizdas prieš akis stovi. Ir niekas manęs nevertė to daryti – skaityti išmokau pati, ir gana anksti. Mano laikų vaikystės ir dabartinių laikų net neįmanoma sulyginti“, – kalbėjo menininkė. Vis dėlto Nomeda apgailestavo, jog pastaruoju metu gyvena tokiu įtemptu grafiku, kad knygoms belieka dulkėti ir laukti, kol bus paimtos į rankas. „Kai pagalvoji, kažkoks košmaras, kad dabar nieko neskaitau, mano pastarasis mėnuo lekia beprotišku tempu.

Mes taip barame vaikus, kad jie neskaito, bet ir patys užsisukame darbuose, rutinoje ir knygas paliekame nuošaliau. Perėjome į virtualų gyvenimą, kur literatūros visiškai nėra. Dažniausiai visada turiu kokią nors knygą, kuri budi ir laukia manęs. Nors beveik visada nutinka taip, kad ją dedu į lagaminą ir skaitau kelionėje. Tai darau vos atsisėdusi į lėktuvą. Nepavadinčiau to kokiu nors ritualu, bet man tai – didžiulis džiaugsmas“, – šypsojosi Nomeda. Kol kas labiausiai Nomedą žavi grožinė literatūra, o naujausia perskaityta knyga – Gregory Davido Robertso „Šantaramas“. Ją moteris vadina daugiausia „suskraidžiusia“ knyga ir sako, kad su nekantrumu laukia bičiulių rekomendacijų, ką dar vertėtų perskaityti. Žodžio „ne“ ji nesako ir lietuvių kūrėjams, jų knygas paskaito, kaip ir stengiasi pažiūrėti lietuviškus kino filmus. Neseniai Nomeda skaitė Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą, bet dažniausiai renkasi užsienio autorių kūrybą. „Visuomet labai reikalingos rekomendacijos ir jų laukiu iš tų žmonių, kurių nuomonę gerbiu. Nesinori skaityti bet ko, nes labai gaila švaistyti laiką prastiems kūriniams. Knygynuose aš nesiblaškau, aišku, būna, kad ką nors nugirsti. Šiais laikais žmonės apskritai retai renkasi knygas, nebent tai yra paveikslėlių knygos, meno albumai. Kur kas paprasčiau turėti elektroninę skaityklę ar kūrinius skaityti anglų kalba“, – pridūrė ji. Su šypsena N.Marčėnaitė atsiduso, kad ji – knygų žmogus, spausdinti kūriniai jai turi savo magijos ir jų ji nenori į nieką keisti. „O gal manyje kalba moteris, kuri išleido dvi knygas?“ – svarstė Nomeda. Ir išties 2009-aisiais pasirodė „Nomeda. Virtuvės užrašai“, o po dvejų metų ir vaikams skirta knygelė „Lėlė“. Neseniai menininkė viešėjo Norvegijoje, kur gyvena bičiuliai, bent sveikinimus Kalėdų proga visuomet rašę atvirlaiškiuose ranka. Tačiau dabar ir jie liovėsi tai daryti. „Nežinau, kokia ateitis laukia knygų, bet vaikams jų tikrai reikės. Kartais galvoju, kad toks gyvenimo tempas atsirado ir dėl beprotiško informacijos srauto, kurį reikia apdoroti. Dabar vaikus jau labiau reikia mokyti atsirinkti informaciją, kuri jiems būtų naudinga ir reikalinga. Nes jei bandai visą ją suvalgyti, gali užspringti taip, lyg stovėtum po kriokliu ir bandytum kvėpuoti. Tai neįmanoma“, – svarstė moteris. Apie pažangias technologijas užsiminta ne veltui. Jei kam nebepatinka naujų ar senų knygų kvapas, o ir kūriniai skaityklėje neįtraukia, visuomet galima pasinaudoti garsinėmis knygomis, kurių išleidžiama vis daugiau ir vis įvairesnių.

Nomeda primena, kad kūriniai žadina vaizduotės galią, o pasirinkus garsines knygas kyla kiek kitokia rizika. „Kai klausai garsinę knygą, girdi kito žmogaus intonacijas, jo skaitymo interpretaciją. Juk autoriaus mintis kiekvienas galime suvokti skirtingai. Muzikos kūrinius muzikantai suvokia irgi savaip, taip pat yra su tekstais. Būtų labai gaila, jei visas literatūros grožis pranyktų. Nežinau, kas žmogaus smegenyse galėtų tai pakeisti. Liktų juoda dėmė. Žiūrint filmus veikia visiškai kitos smegenų sritys, tuo labiau kad dabar žiūrėdami filmus turime galimybę po tam tikrų scenų sustabdyti ir pagalvoti. Ypač jei žiūri vienas ir turi tokią prabangą. Man taip yra su knygomis. Labai mėgstu kartais sustoti ir permąstyti, ką perskaičiau. Būna, kad perskaitau iš naujo. Jei mintis mane sudomina, galiu tekstą perskaityti dar kartą. Tai yra mėgavimasis. Meno kūriniai veikia žmones per jų suvokimą ir pasaulio matymą. Juk kiekvienas viską suvokiame skirtingai. O suvokimą plečiame skaitydami“, – pridūrė pašnekovė. Nomeda prisiminė ir prieš kelerius metus įsivyravusią amerikietišką madą trumpinti klasikinius kūrinius ir išleisti modernias jų versijas. „Kai kurios knygos virto tarsi komiksais su saldžiomis iliustracijomis. Pamenu, kad paimti tokią knygą į rankas man buvo tas pat, kaip laikyti žariją. Su literatūra taip elgtis negalima“, – apie meilės ir pagarbos literatūrai jausmą priminė N.Marčėnaitė.