Moterišką draugystę branginanti Nomeda Marčėnaitė: „Bendravimas man yra vienas svarbiausių dalykų“

Jau daugiau kaip dvidešimt metų menininkė Nomeda Marčėnaitė bent du sykius per metus rengia draugių susibūrimus. „Visuomet būna be galo smagu, bet taip spalvinga – pirmąsyk“, – džiaugsmingai dalijasi legendinės meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo garbei vykusio vakarėlio akimirkomis.

„Žiemos susibėgimas paprastai vyksta gruodį, bet šįsyk nespėjau. Ugnė Barauskaitė (rašytoja, radijo laidų vedėja – red.past.) pradėjo klausinėti, kada gi bus vakarėlis. Ir pasiūlė daryti Fridų vakarienę. Tai buvo nuostabi idėja! Man spalvų, išorinio pasiblizginimo visada trūksta. Kai visos susirinko pasipuošusios, vaizdas buvo neįtikėtinas. Džiaugėsi ne tik akys, bet ir širdis. Nes tos moterys yra ypatingos.“

Ekstravagantiškosios dailininkės garbei skirtas pasibuvimas vyko Nomedos namuose. Kadangi Frida – meksikietė, Nomeda viešnioms paruošė tortilijų. „Nusiaubiau parduotuves, kuriose yra dirbtinių gėlių. Jomis apkaišiau namus – Frida Kahlo to vaizdo būtų pavydėjusi“, – juokiasi.

Meksikiečių dailininkė mėgo puoštis gėlių karūnomis. Tam vakarui Nomeda iš anūkės, kurios vardas taip pat Frida, pasiskolino lankelį su gėlėmis, kurį pati mergaitei ir yra dovanojusi. Atsakingai pasipuošė ir kitos damos.

Spalvų ir šurmulio buvo tiek daug, kad žmonės, eidami pro užuolaidomis nepridengtus Nomedos namų langus, negalėjo patikėti tuo, ką regi: buvo, kas sustojo, atbulas grįžo atgal, o apsukęs ratą dar sykį žingsniavo pro šalį.

„Žmonės galvoja, kad ateina tam tikras amžius, kai turi save nurašyti. Tai taikoma ypač moterims. O čia staiga – toks kvailiojimas! Man atrodo, kad tai – geroji žinia, jog šiame pasaulyje kažkas keičiasi: moterys nebemano, kad jos negali sau ko nors leisti, – vidinė draugių laisvė džiugina Nomedą. – Vakarodamos pagalvojome, kažin, ar Frida Kahlo galėjo bent numanyti, kad kada nors, praėjus daugiau kaip šešiasdešimt metų po jos mirties, kas nors panašaus pasaulyje vyks? Juk jai skirtų vakarėlių, švenčių būna be galo daug, dailininkė prisimenama įvairiomis formomis.

Taip yra todėl, kad moteris buvo labai stiprios sielos, nors sulaužytu kūnu. Telieka iš jos to mokytis. Manau, kad ta Ugnės idėja prigis, ir nuo šiol žiemos susitikimai bus teminiai. Kitiems metams jau net idėją turiu!”

Tie moterų susibūrimai pas Nomedą turi dar šiokių tradicijų. Tarkim, į juos niekuomet neįsileidžiami vyrai. Susirinkusios jos niekur neskuba, turi laiko išsipasakoti. Tarkim, apžvelgti, kas jų gyvenime per metus nutiko, kokie lūkesčiai išsipildė arba ne. „Per tuos išsikalbėjimus būna ir minorinių natų, – neslepia Nomeda. – Tačiau visada žinai, kad šalia bus petys, į kurį gali ir atsiremti, ir ašarą nušluostyti. Na, o kad netaptų nuobodu, kad kasmet nekalbėtume vien apie pasiekimus ar nusivylimus, esu siūliusi paplepėti kelionių tema: prisiminėme kiekvienai didžiausią įspūdį palikusias išvykas bei įvardijome šalis, kurias vis dar svajojame aplankyti.

Beje, apie keliones: mes ne tik fantazuojame, bet ir darome. Su būreliu draugių esu plaukiojusi jachta. Tai buvo vienos įsimintiniausių mano atostogų! O per šią, Fridų vakarienę, nusprendėme, kad mes, visos tokios nuostabios, pavasarį turime skristi į Lvovą. Jau perkame bilietus!“

Nomeda prisipažįsta, kad burti žmones jai – ne vargas, o didžiulis malonumas. „Bendravimas man yra vienas svarbiausių dalykų. Savo drauges be galo myliu. Jos man labai svarbios. Turi palaikyti ryšį, stengtis susitikti, nes kitaip jis tiesiog nutrūks. Beje, turiu ir intraverčių bičiulių, kurios nenori nieko girdėti apie jokius vakarėlius. Tačiau tos, kurios visgi ateina, atsipalaiduoja ir džiaugiasi, – pastebi. – Kartą drauges kviesdama į gimtadienį pasakiau, kad nereikia jokių dovanų – jos pačios man yra dovanos. Tačiau bičiulės neatstojo, vis klausinėjo, ko gi aš norėčiau. Ir sugalvojau: kadangi taurės namuose turi savybę išnykti, tai paprašiau kiekvienos atnešti po jai gražiausią. Taip jos man suformavo gražiausių taurių kolekciją. Gerdama vyną žinau, kurios draugės taurė mano rankose ir prisimenu tą žmogų.“